R. Šulskio skulptūros

Skulptorius Rimantas Antanas Šulskis (g. 1943) - iš tų menininkų, kurių pripažinimas ateina pavėluotai, tuomet, kai dvasine kančia, nežmoniškos kūrybines ir fizinės pastangos kalant varinę skardą išsekina žmogų. Dailininko negąsdino nei administracinis teroras, nei saugumo persekiojimai, nei šalta ir drėgna kalykla, kuria, vargu, ar buvo galima vadinti dailininko dirbtuve. Tačiau joje gimė didžiulis reginiu pasaulis, kurio ilga laiką nereikėjo niekam: nei užsakovams, nei kolekcionieriams, nei kolegoms, gūžčiojantiems praeinant pro dailininko darbus. Personalinė 1990 metu R. Šulskio darbų ekspozicija Kauno paveikslų galerijoje su reta menine jėga ir energijos gaivalu užgriuvo stebėtoją, atskleidė turtingą šio žmogaus raiškos būdą. Kad tai pajustume, šios parodos būtinai reikėjo. Nes Menininko kūriniai - iš tų, kurie nesugyvena su estampais ar molbertine tapyba bendrose vaizduojamosios dailės parodose. Šiems gigantiškiems darbams, tarsi tvankiai pulsuojantiems padarams, besiveržiantiems į aplinka, reikalinga sava erdvė, atmosfera, kurioje jie galėtų gyventi pačių susikurtame emociniame lauke. Gerai jie atrodo vieniši - gamtoje... Taip yra su darbu, stovinčiu Kaune, ties Ąžuolyno - Zoologijos sodo riba. Koks yra skulptoriaus plastikos, komponavimo būdas? Esama sąskambių su E. Barlacho grotesku, bet R. Šulskio pasirinktas kitas išeities taškas: skulptūros nėra ekspresionistiškai kietos, išlieka jausmo ugnis, plastikos veržlumas, pulsuojanti energija, jėga, valingumas, kibi formų jungtis (formos tarsi pinasi, veja viena kitą, įdumba ir iškyla). R. Šulskio kūriniai tarsi nevaldomi. Formomis, masteliais, motyvais jie veržiasi iš kasdienės butaforijos, nepasiduoda rutinai, snauduliui, mieščionybei, reginiais kankina saldėsių mėgėjus. Kūriniai tragiški, nes nepaliaujamai primena, jog pasaulyje egzistuoja krikščioniško tikėjimo ir teisingumo sąvokos. „Mirtis ir žmogus", „Mokytojas su apaštalais", „Išpažintis", „Praregėjimas", „Šeimyna" - tai pavadinimai darbų, temų, kurios valdė menininko protą ir ranka, kalančią varį ilgus metus.

Visi darbai (didžiuliai horeljefai) tarsi sudaro ciklus - apie meilės ir nuodėmes pradžią, meno ir gyvenimo tapatumą, nors tik vienas ciklas R. Šulskio kūryboje iš tiesų įvardintas ("Varnė karalystė". I-IX. 1981-1988).

Dailininko darbus norisi priskirti mitologiniam žanrui, nes visa, kas jį apibūdina, yra šiuose kaldintuose: belaikiškumas, pasaulio ir religinės sakmės sudvejinimas, legendos ir realaus gyvenimo turinio išsakymas. Varis čia tarsi palaiminamas, tampa tikresnis už gyvenimą, sugeria kūniškus potroškius ir pojūčius, priima menininko išpažintį.

Galvojimas apie Žadėtąją Karalystę lietuvių mene buvo raiškus M. K. Čiurlionio tapyboje. R. Šulskio kaldiniai apjungia mito, klasikinės literatūros klodus. Taip skulptūrų siužetai pavirsta skaitoma knyga - rekviem pasaulio išminčiai, žmogaus gyvenimui.

Juodojo melo epocha, sukrėtusi žmogaus gyvybingumo pagrindus, suformavo skeptišką, neviltyje besiblaškantį žmogų. Gal niekados taip intensyviai nejusta būtis... Šia prasme R. Šulskis yra savos - aštuntojo dešimtmečio tapytojų, grafikų, skulptorių kartos dailininkas. Kartos, kuri, vaduodamasi iš gyvenimo beprasmybės, marazmo, nykumo, matė vienintelį raiškos būda - neigimą. R. Šulskis žengė žingsnį toliau: buvo ironiškas, bet netapo piktas. Savo vario žmogų supančiojo pynėmis, grandinėmis, bet davė sparnus (įdomios yra žmogaus - paukščio - angelo asociacijos skulptūrose). Žmogų nusviedė i chaoso, absurdo pasaulį, skaudžiai deformavo, darė negražų, bet vis dėlto - išdidų, geraširdį, susitinkantį su Dievu. Domėjosi žmogumi - prieštaringu ir paradoksaliu keleiviu į amžinybę. Todėl sunkus buvo ne tik dailininko amatas, bet ir deklaruojamo žmogaus kelias, darbų likimas.

R. Šulskis dėstė keturmetėje vaikų dailės mokykloje. Daugelį menininkų, dabar jau mokslus baigusių, išmokė gerbti skulptūrą. Jo pamokas gerai prisimenu ir aš.

Dabar jau turima nemaža dirbtuvė senamiestyje, kolegos padeda lieti darbus bronzoje (V. Čiuplio įmonės skulptorių kolektyvas, surengė nemaža parodų, kur eksponuojamos buvo ir R. Šulskio skulptūros. Jas matėme „Kauno lange", Vilniaus medalių galerijoje). Pats menininkas daugiausiai daro grafiką, čia vėl atgyja mėgstami motyvai, žaidžiama skambia, įtaigia linija.

Dailininkas buvo pristatytas Nacionalinei premijai. Neretai matau menininką, vaikščiojantį Laisvėje, Santakoje. Miestas, gamta padeda atsigauti, kaupti jėgas, nepasiduoti ligai...

Raimonda Kogelytė