Skulptoriaus Rimanto Šulskio kūryba

Parengta pagal Donvinos Morėnaitės „Rimanto Antano Šulskio mokslinį katalogą“. Kaunas, 2002.

Rimantas Antanas Šulskis (1943 - 1995) - vienas originaliausių ir įdomiausių šiuolaikinių Lietuvos skulptorių, išsiskiriantis labai individualizuota meninio mąstymo maniera bei išraiška. Jis išrado ir ištobulino unikalią vario kalstymo techniką kuri yra originali tiek Lietuvos, tiek pasauliniame mene. Menininkas taip pat kurė grafiką, tačiau tiek jo skulptūra, tiek monotipijos ir piešiniai, vis dar nėra plačiai žinomi ir įvertinti. Šio dailininko kūryba, įtakota 7 - 8-o dešimtmečio pokyčių Lietuvos mene, yra beveik netyrinėta ir, pasak skulptoriaus Vlado Kančiausko, „ligi šiol likusi neįvertinta, provincialiai suprantama".[1]

Sovietmečiu menininkas ir jo kūryba oficialiosios meno kritikos buvo ignoruojama, dailininkas retai gaudavo galimybę eksponuoti savo kūrinius, neturėjo elementarių darbo sąlygų - dirbo nekūrenamame drėgname pusrūsyje. Jo kūryba spaudoje buvo pristatoma tik epizodiškai: iš šio laikotarpio tėra vos keletas trumpų straipsnių apie parodas, kuriose minima ir R. A. Šulskio pavardė. „Kaip perspektyvus, jaunasis skulptorius", dailininkas pristatytas 1980-aisais „Nemuno" žurnalo viršelyje, tačiau tai ir viskas. Tam įtakos galėjo tūrėti itin uždaras menininko charakteris, nenoras kalbėti apie save ir savo kūrybą taip pat jo politiniai įsitikinimai, rezistencinis kūrybos pobūdis. R. A. Šulskis mažai bendravo su Dailininkų sąjunga, nesistengė įtikti, pataikauti, vengė bohemos šurmulio - tenorėjo ramiai dirbti, kurti savo vizijų pasaulį.

Plačiau apie menininką ir jo kūrybą pradėta kalbėti po 1990-ųjų vasarą suorganizuotos pirmosios skulptoriaus personalines parodos Kauno Paveikslų galerijoje (katalogui autorių pristatantį straipsnį parašė Violeta Jasevičiūtė). Vienas pirmųjų straipsnį apie unikalų talentingą dailininką publikavo menotyrininkas Arūnas Vyžintas: R. A. Šulskio kūrybos pristatymas, personalines parodos recenzija. Po to atsirado ir daugiau publikacijų, viena reikšmingiausių - Sauliaus Kuizino profesionalus tos pačios personalinės parodos aptarimas ir R. A. Šulskio kūrybos analizė. Jau vėliau dailininkas įtraukiamas į stambius meno albumus: „Kauno menininkai" 1996 m., „100 šiuolaikiniu, Lietuvos dailininkų" 2000 m., kur taip pat išspausdinamos kokybiškos jo kurinių reprodukcijos bei kūrybą aptariantys straipsniai. Dailininko Rimanto Antano Šulskio (1943 - 1995) kūryba šiuolaikinės lietuvių dailės kontekste išsiskiria originalumu, technikos neįprastumu, stulbinančia plastine jėga bei iškalbingumu. Jo darbuose susipina senieji mitologiniai pagoniški archetipai ir krikščioniški bibliniai simboliai, pereinantys į filosofinius būties apmąstymus. Kai kurie meno žinovai tvirtina, kad R. A. Šulskio kūryba - unikalus atvejis Europos, o gal net ir pasaulinėje dailėje [2]. Tačiau, kaip ir daugelis talentų R. A. Šulskis ir jo menas sovietinėje Lietuvoje ilgą laiką buvo nepriimtinas, nevertinamas, oficialiosios meno kritikos ignoruojamas. Menininkas užėmė tylią pasipriešinimo poziciją, nukreiptą prieš sovietinio laikotarpio kūrybinę laisvę kaustančią sistemą, ir nepaisydamas ideologinio spaudimo atkakliai dirbo, netausodamas jėgų bei sveikatos kūrė varinį savo vizijų pasaulį, kalbantį apie amžinąsias vertybes. Kūrybai menininkas paaukojo visą savo gyvenimą. Dailininkas R. A. Šulskis dirbo ne tik skulptūros, bet ir grafikos srityje. Jo kūrybinis palikimas: vario horeljefai, apvalioji skulptūra, monotipijos, piešiniai. Dauguma jų - labai savitos, individualizuotos ir profesionalios meninės kalbos kūriniai.

Skulptoriaus talentas formavosi veikiamas daugelio įtakų ir pokyčių, vykusių 7 - 8-o dešimtmečio lietuvių dailėje. Tuo metu dailė buvo „rimta, ori, kone sakralines funkcijas vykdanti kultūros sfera" [3], o jos procesai bei meninė raiška buvo reglamentuojami, ribojami ir reguliuojami „iš viršaus".

R. A. Šulskio kūryba išsiskiria bendrame lietuvių meno kontekste, ją išskiria labai individualizuotas ir specifinis meninio mąstymo originalumas. Tobulindamas savo meninę kalbą R. A. Šulskis ilgainiui tapo visišku individualistu, o jo darbuose išryškėjo vidinių išgyvenimų, asmeninių simbolių bei vizijų ieškojimai. Varijuodamas tą pačią primityvių formų stilistinę manierą menininkas kūrė tik sau pačiam pavaldų universaliais simboliais pripildytą pasaulį.

R. A. Šulskio kūrybą galima skirstyti į keletą atskirų laikotarpių, kuriems būdingos skirtingos meninės išraiškos priemonės, stilistika, tematika.

1. Ankstyvasis periodas. 8 – o deš. I pusė.

Dailininkas formavosi veikiamas 7 - 8-o dešimtmečio lietuvių dekoratyvinės interjerų ir parkų skulptūros, perėme šio laikotarpio dailei būdingus bruožus: alegorijų, lyrinio apibendrinimo, tradicinių temų (motinystė, vaikystė, jaunystė ir pan.) naudojimą, polinkį į romantines poetiškas nuotaikas. Pamėgtos skulptūrinės medžiagos: molis, medis, granitas, varis.

Dailininką įtakojo mokytojų prof. Juozo Kėdainio, Broniaus Vyšniausko kūryba, Vlado Drėmos anatomijos ir piešimo paskaitos. Mokydamasis institute R. A. Šulskis aktyviai studijavo plastinę anatomiją. Skulptorius kūrė realistinius draugų, artimųjų portretus iš gipso, kompozicijas iš medžio, granito.

Studijuodamas Dailės institute R. A. Šulskis pirmą kartą pabandė vario kalstymo technikos (mokytojas prof. Juozas Kėdainis). Nors pradžioje kalti varį jam nelabai sekęsi, tačiau ilgainiui ši medžiaga tapo skulptoriaus mėgiamiausia.

Šiuo laikotarpiu R. A. Šulskio kūriniams būdingas polinkis į sentimentalumą, emocingumą, dekoratyvumą, temų lengvumas, naivumas, išorinis puošnumas. Dažni tradiciniai 7-o deš. pabaigos lietuvių skulptūroje vaiko ar moters, šeimos įvaizdžiai: „Šeimyna" (1972), „Moteris" (1972), „Antanas" (1973), „Vaikai I-II" (1975), „Moters dalia" I-III (1975-1976) ir kt. Šiuose darbuose ryškus asmeninis santykis su objektu, jausmais pagrįsta išraiška, kartais atsiranda lengvos ironijos, šaržo elementų.

Skulptorių veikė vokiečių ekspresionizmas (visi dailininką pažinojusieji pastebi R. A. Šulskio vokišką natūrą: darbštus, pedantiškas, „vokiškas"), galima įžvelgti panašumą su Ernsto Barlacho kūryba. Domėjosi skulptorių Ivano Meštrovičiaus, Mato Menčinsko, Vytauto Košubos darbais.

2. Ieškojimų periodas. 8-o deš. II pusė.

Skulptorius kūrė dekoratyvinius vario reljefus interjerams, apvaliąją skulptūrą iš granito, skulptūras miesto erdvėms. Viename interviu R. A. Šulskis kalbėjo: „skulptūros tikroji vieta - šiuolaikines architektūros statiniuose, aikštėse. Ten geriausiai išryškėja jų plastinės formos ir idėjos vienybė" [4]. Buvo planuota Kauno senamiestyje prie Karališkosios karčemos įrengti R. A. Šulskio kūrinių skverelį („Upelis" (1975); skulptorius gavo užsakymą sukurti dekoratyvinį pano T. Ivanausko zoologijos muziejaus frizui („Fauna" (1978-1983)), tačiau dėl įvairiausių žinomų ir nežinomų priežasčių nei vienas šis projektų iki galo įgyvendintas nebuvo.

Varis tapo mėgstamiausia ir pagrindine R. A. Šulskio kūrybinio darbo medžiaga. Šį pomėgį sąlygojo ir materialinės sąlygos: vario skarda tuo metu buvo viena pigiausių prieinamų skulptoriui medžiagų.

R. A. Šulskio vario reljefams būdingas laisvas santykis su vaizduojamais objektais, kalbėjimas alegorijomis, asociacijomis. Žmogaus figūra skaidoma į dalis, deformuojama, jungiama su keistais išgalvotais kiek siurrealistiniais elementais: „Laikas (1976), „Sapnas" I- I­I (1975), „Ausis" (1976).

R. A. Šulskis yra kalbėjęs: „Skulptūra mane žavi siluetu, linija, kuria vizualiai sudaro, apibrėžia erdvę. Nebijau deformacijos, nusižengiu akademinėms, kanonizuotoms proporcijoms, jeigu šito būtinai reikia mano pasirinktos temos, menines idėjos interpretacijai" [5]. Vario plokštumoje persipina fantastiniai ir realus vaizdai.

Skulptorius vario kalstymą ištobulino iki virtuoziškumo. Galima sakyti, jog maksimaliai išgaubdamas varį išrado unikalią techniką, kuria, kaip tvirtina daugelis mačiusiųjų R. A. Šulskio horeljefus, turbūt nekūrė niekas ne tik Lietuvoje, bet ir svetur.

Prof. J. Kėdainis 1980-ųjų pradžioje kalbėjo: „Niekas taip tobulai ir meistriškai nekala vario kaip R. Šulskis. (...) Kai kuriose jo kompozicijose šia technika išgautas nebe horeljefas, bet apvalioji skulptūra. Mane, kaip jo buvusį dėstytoją, stebina skulptoriaus kūrybinis užmojis, savitas požiūris į gyvenimą, netikėtų simbolių, mitologinių., alegorinių temų pasirinkimas, humoristinė ir net ironiška nuotaika". Su mokytoju J. Kėdainiu dailininkas rado bendrą ryšį, jie tapo artimais sielos draugais, o profesorius savo mokinį lygino netgi su Mikelandželu.

8-o dešimtmečio pabaigoje R.A.Šulskis perkalė pirmuosius vario kaldinius, kuriems buvo būdingas kiek nuglaistytas paviršius ir neišbaigtumas, pakeisdamas jų faktūriškumą: „Sapnas" I-II (1975), „Rankos" (1976), „Laikas" (1976) ir kt.; šie darbai įgijo jau visai kitą meninę kokybę, įgavo didesnį išraiškingumą. Pirmieji vario reljefai buvo mažai faktūriški. Dabar atrasti nauji meninės išraiškos būdai: grublėtumas, gumbuotumas, faktūrinių detalių gausa, aštrumas, formų šiurkštumas, grubumas.

Skulptorius siekė didesnio plastinės išraiškos tobulumo, įtaigumo, prasminio gilumo. R. A. Šulskio kūryba pasuko nauju keliu dailininkui bekuriant projektą T.Ivanausko zoologijos muziejaus frizui „Fauna" (1978-1983). Skulptorius atrado naują estetiką, kuri tapo jo nauja menine išraiška ir vedė į tolimesnius ieškojimus.

3. Brandos periodas. 8-o deš. pab.-9-as deš.

Šiuo laikotarpiu R. A. Šulskio kūryboje atsiranda politizavimo momentas, publicistiškas charakteris („Svajotojai" I-III (1982)), sąsajos su primityviuoju menu, religinių, mitologinių siužetų panaudojimas („Adomas ir Ieva" (1987), „Du karaliai" (1988), „Mokytojas su apaštalais" (1988) ir kt.), ekspresionistinė išraiška, deformacija, primityvus formos traktavimas derinamas su tobulom akademinėm proporcijom.

Menininkas pasuko į satyrinį vaizdo traktavimą: jaučiamas minties aštrumas, kartais ir šiurkštumas, ironija, groteskas. Rūpimos idėjos reiškiamos dinamiška veržlia plastika, gana ryški ekspresionistine deformacija, persipinanti formų bei faktūrų jungtis, persikeitimas, virtimas kažkuo kitu: „realios jungtys pakeikiamos sąlygiškomis ir kuriami nauji įtampos kupini vaizdai, keisti, tyčia šokiruojantys" [6]. Simboliniais vaizdais siekiama prakalbėti į žmones, išsakyti savo tiesą, mintis, gyvenimišką išmintį, atsiremiančią į esmines moralės kategorijas bei sąvokas, kartu laukiama aktyvaus ir kūrybiško žiūrovo dalyvavimo.

Šiuo periodu R. A. Šulskis sukūrė ciklą, vainikuojantį visą jo kūrybą -„Varinė karalystė" I-IX (1981-1988). Cikle autorius įtaigiai ir emocingai įkūnija „savąją skausmo ir nevilties karaliją, (...) skaudų gniuždymo kartėlį [7]" , išsako savo tiesą, požiūrį ir poziciją, meta iššūkį tamsiosioms jėgoms įrodydamas, jog svarbiausia – vidinė laisvė, kuri yra įmanoma bet kokiomis sąlygomis.

Ciklas - svarbiausias ir brandžiausias R. A. Šulskio kūrinys, pareikalavęs iš menininko daug energijos, ištvermės, sekinančio darbo metų. Įspūdingi milžiniški horeljefai, iš kurių tarsi trykšta nevaldoma grėsminga jėga, pasakoja nuodėmės, kančių, smurto, persekiojimų, kankinimų ir kitų žemiškų blogybių klestėjimo ir kovos istoriją - sakmę.

Kūrinys įkūnija A. Dantės „Pragaro" ratų alegoriją [8]: girdimi pragaro, skaistyklos vaizdinių atskambiai: chaosas, ugnies, verdamos dervos motyvai, šventųjų atributai, belaikiškumas, cikliškumas - atsikartojimas, amžinos kovos nuojauta. Figūrų kūnai supančioti storomis smaugiančiomis nepertraukiamomis virvėmis – sis simbolis eina iš vienos ciklo dalies į kitą tarsi bylodamas, jog visiškas išsilaisvinimas yra neįmanomas, tai amžinas ryšys, amžina kova. Dramatiškais vaizdais pasmerkiama tamsioji žmogiškosios prigimties pusė, išreiškiama amžina pražūties ir išsigelbėjimo, kančios prasmingumo, laikinumo ir amžinumo idėjos.

Tai amžinos temos - blogio ir gėrio kovos interpretacija, nuopuolio ir nuodėmės temos plėtotė, susišaukianti su klasikine A. Dantės poezija. Įvairios žmogystos, fantazijų pasaulio būtybės ir pabaisos gyvena vieną gyvenimą ir kovoja paskendę persipinančių vienas su kitu materialaus pasaulio bei anapusybės sąskambių atmosferoje. Priešpastatomi konfliktiški poliai - kuriama visai R. A. Šulskio kūrybai būdinga dvinarė kompozicija.

Kiekvienoje ciklo dalyje išryškinamas budelio ir aukos santykis: kankinimas ir kančia, smurtas ir skausmas, persekiojimas ir neviltis. Žemiškasis ir dieviškasis pradai susijungia ir kovoja vienas su kitu. Tai amžina kova tarp gėrio ir blogio, laisvės ir prievartos, dvasingumo ir materijos, aukšto ir žemo. Jaučiamos sąsajos su sovietinio laikotarpio realijom - laisves varžymo problema, tylus protestas, „melo epochos" neigimas.

Reljefų milžiniški masteliai, stipri kompozicijų emocinė įtaiga žiūrovą pribloškia ir stebina neįtikėtinu dailininko užmoju. Figūros masyvios, vos vos išsitenkančios dvimetrinių gabaritų vario plokštėse. Būdingas stiprus plastikos veržlumas, energija, kibi formų jungtis.

Ciklo kūrimas iš skulptoriaus pareikalavo daug alinančio darbo metų bei jėgų, atėmė sveikatą. Dailininkui pavyko pasiekti didelį įtaigumą ir vaizdinių paveikumą, šiuo kūriniu jis išsakė savo požiūrį ir protestą prieš laisvę žlugdančią sistemą: „(...) ši rezistencinio mentaliteto ypatybė, nuoseklus, talentingas vaizdinių įprasminimas yra išskirtinis ne tik lokalinės, bet ir europietiškos skulptūros kontekste“ [9].

4. Vėlyvasis periodas. 9 - o deš. pab.- l0-o deš. I pusė.

R. A. Šulskis susirgo sunkia inkstų liga, ir tai turėjo įtakos jo kūrybai: nebeliko jėgų kalti dideles vario plokštes. Dailininkas kūrė mažąją plastiką, pradėjo dirbti grafikos srityje - kūrė monotipijas. Pasikeitė ir kaip žmogus, ir kaip menininkas: temos išliko panašios (egzistencija, tiesa, amžinybė, kova, konfliktiškumas ir kt.), tačiau imta kalbėti kitais būdais, kitomis meninės išraiškos priemonėmis. Karštligiškai dirbo ir labai skubėjo, nes dar turėjo daug ką pasakyti... Šio laikotarpio darbus vienija tie patys stilizuoti simboliai bei vientisa mąstymo būdo maniera.

Paskutiniojo etapo R. A. Šulskio darbuose nuolat kartojasi tas pats motyvas, kuris įsismelkė į dailininko vaizdinių bei kūrybinių fantazijų pasaulį ir tarsi jį persekiojo neleisdamas nuo jo atitolti. Tai paukščio - laisves simbolio įvaizdis, kuris gana dažnai atsirasdavo ir 9 - o dešimtmečio vario reljefuose („ Karo paukštis“ (1976), „Paukštis“ (1986), „Varinė karalystė“ (1985) ir kt.).

Šį įvaizdį menininkas ypatingai pamėgo paskutiniaisiais gyvenimo metais: visi šio laikotarpio darbai susieti su stilizuoto paukščio - žmogaus metafora. Ji kaitaliojama pačiais netikėčiausiais variantais, įvedant biblines temas, krikščionišką simboliką, įjungiant archetipinius vaizdinius, pagonišką pasaulėjautą: „ Paukščio aukojimas“ (1993), „Paukštis ir medūza“ (1993), „Paukštis ir žmogus su uodega" (1993), „Sūnus palaidūnas“ (1994) ir kt.

Kodėl būtent paukščio įvaizdis tapo skulptoriui svarbiausiu? Vienareikšmiškai tai būtų gana sunku paaiškinti, nes žmogus simbolius, savo sielos atskambius, renkasi nesąmoningai, o galbūt jie ateina patys savaime, atsiliepdami į žmogiškosios sielos virpesius. Nuo seno paukštis dėl savo sparnų ir skrydžio laikytas tarpininku tarp žemės ir dangaus, nematerialių dalykų, pirmiausia sielos, įsikūnijimu.

Visi šie motyvai - žmogus, trokštantis nemirtingumo, paukštis, medis, laivas, įvairios mitinės būtybės: medūza, gyvatė ir kt. R. A. Šulskio skulptūrose persipina vienas su kitu į vieną lydinį sujungdami ir pagonišką, ir krikščionišką pasaulėjautas bei mitologinius įvaizdžius. R. A. Šulskio paukščiai - sužmogintos būtybės, savo laisva dvasia pakylėtos nuo tų žmogiškų siluetų, tarsi žinančios būties paslaptis, tyliam susikaupime įprasminančios laikiną egzistenciją. Jos kalba apie žmogaus ir gamtos vienovę, amžiną archajišką ryšį. Paukštis tarsi įkūnija gerąsias visatos jėgas. Jo tylus ženkliškas buvimas yra aukščiau žemiškos nykios žmogiškos būties, ją lenkia savo laisve, kuri nėra žmogaus išsvajotoji skrydžio, bet vidinė - sielos laisvė, ir jos menininkas siekė visą gyvenimą.

Šios antropomorfinės skulptūros statiškos, frontalios, shematizuotų, gana grubių formų, lakoniškos kompozicijos. Svarbus siluetas, grublėtas faktūriškumas, tam tikras geometriškumas, kuris yra artimas primityviajam menui. Figūros primena zoomorfinius senųjų civilizacijų ornamentus, sudarydamos tam tikras simbolines archajiškas formas - ženklus: apskritimą, krizių, rombą ar kt.

Šiuo laikotarpiu R. A. Šulskis sukūrė gana daug grafikos darbų - monotipijų, kurios menine stilistika labai artimos antropomorfinėms paukščio - žmogaus skulptūroms, bei labai įdomių piešinių.

Imamos bei varijuojamos tos pačios temos, motyvai, simboliai: „Žmogus ir paukštis“ (1991), „Žmogus ir gyvūnas" I-IV (1992), „Paukštis ir medis“ I-IV (1993) ir kt. Būdinga labai savita lakoniška kalba, polinkis minimalizmą, didžiausias dėmesys teikiamas linijos ryžtingam išraiškingumui. Kompozicija dažniausiai dvinarė, jos pagalba išreiškiamas dviejų polių santykis, kova ar priešprieša. Paliekama daug erdvės, linija laisva, taikli. Kalbama mitologijos, sakmių - pasakų temomis, nuolat kartojasi tie patys kompoziciniai elementai: apskritimai, linijos, primenančios voratinklius ar saulės spindulius, besiasocijuojančios su nuolatine gamtos ir viso pasaulio kaita, cikliškumu. Dailininkas kalba kultūros istorijos, moralės, religijos temomis, o paukštis tarsi įkūnija gerąją jėgą, kuri kovoja su žmogaus prigimtiniu tamsumu ir ribotumu. Kiekviena kompozicija išreiškia autoriaus nuostatą ar požiūrį į tam tikrus reiškinius, lakonišku vaizdu išreiškiama giliaprasme mintis. Simbolinę prasmę išryškina universalių įvaizdžių naudojimas: paukštis, žuvis, medis, laivas, knyga, kiaušinis, ratas, įtraukiami pasakų („Karalius ir karalienė“ (1989), „Karalius ir paukštis“ (1989) ir kt.) bei bibliniai („Paskutinė vakarienė" (1988), „Kainas ir Abelis" (1989) ir kt.) elementai. Dailininkas beprotiškai mylėjo savo darbą, dėl kūrybos galėjęs visko atsisakyti ir viską pamiršti. Jis turėjo jausti visišką pasaukimą menui, nes be tokio suvokimo beatodairiškas savęs alinimas ir netausojimas butų buvęs nesuprantamas. R. A. Šulskis dirbo neatsižvelgdamas į jokius sunkumus, nors žinojo, kad jo darbai tarsi ir niekam nereikalingi. Ilgą laiką šio talentingo menininko kuryba is tiesų mažai ką domino, kaip rašo R. Kogelytė: „(...) didžiulis reginių pasaulis, kurio ilgą laiką nereikėjo niekam: nei užsakovams, nei kolekcionieriams, nei kolegoms, parodose praeinantiems pro dailininko darbus“ [10]. Paprasčiausiai buvo tylima, o to priežastis dabar galima tik numanyti. Butų labai keista jei tokios tylos priežastis butų buvęs menotyrininkų apsileidimas ar neįžvalgumas - nematyti ir nejausti R. A. Šulskio kurinių skleidžiamos meninės jėgos bei profesionalios iškalbos turbūt neįmanoma. Labiau suprantama butų sovietmečio realijų sąlygota baimė kalbėti - dailininkas niekada nepataikavo tuometinei valdžiai, nekalė "leninų" ar kitų „stabukų“. Jo kūryba buvo rezistencinio pobūdžio - protestas prieš tai, kas gniuždo, slopina bei įkalina laisvę. Menininkas savo požiūrio niekada neatsisakė - nepaisė ideologinio spaudimo, nepritapo prie sistemos, ir tokia pozicija iš dalies nulėmė šio menininko ir jo darbų likimą. Santvarkai neparankūs įsitikinimai nulėmė ilgalaikį menininko kūrybos ignoravimą. Tai reiškėsi įvairiom formom: užsakymų neturėjimas, reta galimybė dalyvauti parodose, kūrybą pristatančių straipsnių nebuvimas. Ilgą laiką R. A. Šulskis neturėjo normalios dirbtuvės: dirbo senoje pinigų kalykloj Šančiuose, nešildomoje patalpoje: „Sunkiomis beveik neįmanomomis sąlygomis dirbęs ir dėl to praradęs sveikatą, skulptorius sunkiai suserga. Nepaisydamas vis labiau progresuojančios ligos, kuria mažųjų formų skulptūrą, grafiką, piešinius. 1995 m. išsekintas varginančių dializes procedūrų jas ignoruoja ir miršta“. Sunkiai sirgdamas, visiškai atsidavęs menui dailininkas atkakliai dirbo, kūrė savo vizijų pasaulį. Jo tikslas ir visas gyvenimas buvo darbas - kūryba. Įvertinimas atėjo tik gyvenimo pabaigoje, kai jėgų kurti buvo likę jau labai nedaug: tada pradėti rašyti R. A. Šulskio kūrybą pristatantys straipsniai, netgi sukurtas dokumentinis filmas (1990m.), dailininkas įtraukiamas į meno albumus. 1991-aisiais metais dailininkas buvo pristatytas Nacionalinei premijai, tačiau, nors visi gyvai matę skulptoriaus darbus pripažįsta, jog R. A. Šulskis jos buvo vertas, premijos dailininkas negavo. Pasidomėti menininko kūryba teikėsi vos keli asmenys.

R. A. Šulskio kūryba pernelyg savita bei originali, daugeliu atžvilgiu išskirtinė, todėl ji neturėjo pasekėjų ar garbintojų. Jo menas labai individualizuotas, šiek tiek groteskiškos estetikos, kuri ne visiems priimtina ir suprantama.

1. Zingeris M. Skulptorius, kuriam mirtis pakirto sparnus//Laikinoji sostinė. 1996, rugsėjo 18.P.4.
2. Vyžintas A. Prakalbinęs varį// Santara. 1992.Nr. 8, p. 78.
3. Andriuškevičius A. Lietuvių dailė: 1975 – 1995. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 1997.
4. Valaika P. Rimantas Šulskis// Nemunas. 1980.Nr. 1, p. 4.
5. Valaika P. Rimantas Šulskis//Nemunas. 1980. Nr. 1, p 4.
6. Grybauskaitė G. Šešeto skulptrių paroda//Kultūros barai. 1979. Nr 9, p. 79.
7. Kuizinas S. Tekstai iš vario//Kultūros barai. 1990. Nr. 5, p. 38.
8. Jasevičiūtė V. Rimantas Antanas Šulskis//Kauno menininkai/red. kolegija: K. Adomaitis ir kt. Kaunas; Kauno meno fondas, 1996, p. 106.
9. Kuizinas S. Tekstai iš vario// Kultūros barai. 1990.Nr. 5, p.38.
10. Kogelytė R. Šulskio skulptūros//Krantai. 1990. Nr. 4, p. 70.