Prakalbinęs varį

Vyžintas A. Santara. 1992. Žiema.

Rimanto Šulskio kūryba buvo tikras rezistencinis reiškinys.

Jeigu man reikėtų išvardyti keletą įdomiausių ir originaliausių šiuolaikinių lietuvių dailininkų, nedvejodamas paminėčiau skulptorių Rimantą Šulskį. Šio menininko kūryba ryškiai išsiskiria dabartinės lietuvių dailės kontekste. Dar daugiau: kai kurie meno žinovai tvirtina, kad jo kūryba - unikalus atve­jis Europos, o gal net ir pasaulinėje dailėje. Rimanto Šulskio monumentalūs, įtaigios plastines jėgos kūriniai stulbina ir stebina, kartais netgi pribloškia ir šokiruoja, verčia niekais šabloniškus lietuviško mentaliteto ir lietuviškos dailes vertinimo kriterijus. Galbūt todėl daugeliui meno kritikų ir oficialiojo meno apologetų šio skulptoriaus darbai ilgą laiką buvo nepriimtini. Pamenu, lanky­damasis pirmojoje personalinėje Rimanto Šulskio parodoje, išgirdau iš vienos kolegės menotyrininkės frazę: „Kažkaip lyg nelietuviška..." Kai girdžiu pa­našius apibūdinimus, visad pagalvoju: ir kas, po šimts, įskiepijo mums tą keistą lietuviškumo sampratą? Nejaugi lietuviai - tai kažkokie minkštakūniai molius­kai, nesugebantys kalti akmens arba vario? O gal mūsų, kančios ir praradimai, mūsų valia ir dvasios stiprybė, galų gale dešimtmečiais mus gniuždžiusi gėdinga baimė ir skausminga neviltis - neverti įamžinti nors kiek monumentalesnėmis ir griežtesnėmis formomis? Tikrai keisti kai kurie tariamo lietuviškumo „sergėto­jai"...

Tačiau klaidinga butų, savotišką šio menininko eliminavimą it ilgalaikį jo kūrybos ignoravimą aiškinti vien formos, estetinių ieškojimų ir technikos neįprastumu. Rimanto Šulskio kūryba buvo tikras rezistencinis reiškinys. Ir tai, ką dabar rašau - jokiu būdu nėra duoklė politizuoto mentaliteto skaitytojui. Pažvelkite į vieną geriausių ir įspūdingiausių skulptoriaus kurinių, milžinišką horeljefų ciklą „Varinė karalystė", įsižiūrėkite į tuos varinius monstrus, metalinius vikš­rus primenančias pabaisas, traiškančias, smaugiančias, žudančias savo aukas. Juk tai ištisas pragaro epas, legenda apie laisvės trokštantį žmogų, patekusį į kietus varinės karalystės gniaužtus, negailestingą, luošinančią sistemos mašiną ­mėsmalę. Ar daug mes rasime tarybinio laikotarpio lietuvių dailėje tokios dvasines jėgos kūrinių, tokio aistringo, atviro tiesos sakymo, nedviprasmiško iššūkio nužmoginančiai sistemai? Neveltui Rimanto Šulskio kūryba taip nepatiko tamsiesiems vario karalystės tarnams, neveltui jie jį visaip persekiojo, netgi tardė, darė namuose kratas. Tada, kai oficialiojo meno korifėjai maudėsi šlovėje ir piniguose, o daugelis nepritapusių prie sistemos menininkų tyliai rezignavo dvasinėje emigracijoje - Rimantas Šulskis su fanatišku užsispyrimu kalė varį. Tiesiogine prasme kovėsi su melo karalyste. Kaip mokėjo, kaip leido jėgos, ta­lentas ir sąžinė.

O gal tiktai šitaip ir buvo įmanoma ištverti, nepalūžti?

Tai buvo tikrai titaniškas darbas, pareikalavęs nepaprastai daug jėgų ir ištvermės. Juk iškalti iš storos vario skardos tik vieną „Varinės karalystės“ ciklo darbą prireikdavo ištisų metų! Kiek žinau, techniką sąlygojo gana konkrečios aplin­kybės: tam tikra prasme Rimanto Šulskio horeljefai yra savotiška bronzos lie­jimo imitacija arba, tiksliau tariant, pakaitalas. Neturėdamas techninių ir mate­rialinių galimybių bei užsakovų, jis pasirinko nepalyginamai daugiau darbo ir fizinių jėgų reikalaujančią techniką ir vis vien pasiekė norimą rezultatą, netgi laimėjo: vario horeljefai įgijo visiškai naują, nebūdingą bronzai skambesį, ori­ginalią, specifinę plastinę išraišką. Tai, ką jis padarė - tiesiog fantastika.

 Vis dėlto, net suvokdamas skulptoriaus pasirinkimą nulėmusią situaciją, stebiesi: koks vidinis impulsas vertė šį tvirto charakterio, tačiau kuklų, santūrų, ramaus budo, be to, sunkiai sergantį žmogų kurti šitokios sudėtingos apimties darbus, milžiniškus sudėtingos plastinės kompozicijos horeljefus ir dar tokia neįprasta, labiau kitiems tikslams pritaikyta technika? Kodėl jis taip netausojo savęs? Ar negalima buvo, pavyzdžiui... minkyti molį ar lieti akvareles?

O gal tiktai šitaip ir buvo įmanoma ištverti, nepalūžti? Apginti savo tiesą, savo pa­saulio supratimą it savo sąžinę? Pergalėti fizinę negalią ir įrodyti savo jėgą, akis į akį stojant į kovą su kraupia varine pabaisa, su blogiu, su viską žudančia ir naikinančia sistema?

Žinau tik viena - skulptorius padarė viską, ką galėjo.

Tačiau prakalbinti varį - taip, kad jis tobulai perteiktų menininko kūrybinę min­tį - neužtenka vien didžiules vidinės energijos, užsidegimo, kantrybės, laiko, fizinės it dvasinės ištvermės bei talento. Reikia dar ir meilės. Meilės savo darbui, meilės medžiagai, su kuria dirbi. Kartą skulptorius pasakė, kad „medžiaga, kaip ir žmogus, turi antrą kvėpavimą, - atrodo, jau viską iš jos išspaudi, bet... gražiai paprašai, ir pamažu jinai dar pasiduoda - jauti, kiek dar gali jinai atsiskleisti, ir tada tarp tavęs ir medžiagos atsiranda toks geras ryšys..." Vargu ar be šio stebuklingo ryšio galima buvo įvaldyti tokią plastiškai nepaslankią me­džiagą kaip varis, vargu ar be jo galėjo atsirasti geriausieji dailininko kuriniai - kūrybinių ieškojimų raidoje įgiję tarsi „ antrą kvėpavimą“. Jei ankstyvieji Rimanto Šulskio kūrybiniai bandymai priminė lėkštokas vario „čekankas", buvo žymiai primityvesni - tai vėliau šią techniką skulptorius ištobulino iki virtuoziškumo, išmoko iškalti varyje smulkiausias detales, perteikti subtiliausius dvasinės būsenos niuansus. Plokšti, dekoratyvūs vario reljefai virto didžiulės meninės jėgos, gilaus, tragiškai filosofinio turinio skulptūriniais horeljefais. Skulptorius dirba ne vien su variu. Pastaruoju metu dailininkas sukūrė nemažai grafikos darbų, taip pat smulkesnes plastikos skulptūrėlių. Šios bronzos skulptū­ros yra ne menkesnės vertės už didžiuosius dailininko kūrinius,- o tai dar kartą įrodo menininko talentą, nes skulptoriams, įpratusiems prie monumentalių darbų, ne visada nusiseka mažoji plastika. Beje, ir vario reljefai ne visi trykšta monumentalia „Varinės karalystės" jėga - yra ramesnių, lyriškesnio apibendrinimo, švelnesnio plastinio sprendimo, netgi gana sentimentalių darbų. Ne visi jie ir vienodai pavykę. Varį kalti yra sunku, o Rimantas Šulskis - ne robotas ar automatas, kuriantis vien šedevrus. Jis, kaip visi žmonės, ne tik atran­dantis, bet ieškantis ir klystantis. Tačiau visada nuoširdus ir tikras. Čia - jo jėga.

P.S. Apie Rimantą Šulskį kartą jau esu rašęs. Tada, praėjusių metų, vasarį, Kauno paveikslų galerijoje buvo surengta pirmoji jo personalinė paroda. Po to apie šį menininką pasirodė nemažai publikacijų, buvo sukurta net televizijos laida, o keletą darbų įsigijo M. K. Čiurlionio dailės muziejus. Vis dėlto dažnai klausiu savęs: kodėl šio savito menininko pripažinimas toks vėlyvas? Ar tikrai vario karalystės „cerberiai“ dėl to kalti? O kur buvote jūs, gerbiami meno žinovai, mylėtojai it kritikai? Kur buvo jūsų akys, iškalba ir dabartinė jūsų drąsa? Todėl nereikia dabar daug čiulbėti apie tai, koks reikalingas ir brangus mums šis menininkas. Tai ne itin sąžininga ir nelabai nuoširdu. Geriau netrukdykime jam dirbti. Jis nori dar daug padaryti. Jis dirba. O mėgstantys rodyti pirštais - galėjo tai padaryti žymiai anksčiau...