„Žmonės mane tapatina su mano dar­bais... žmonės ne panašūs į mane, bet mane stebintys ir teisiantys“, - šiais André Malraux herojaus žodžiais galima įvardyti Rimanto Antano Šulskio (1943 -­ 1995) kūrybos credo. Sakoma, kad Francisco Goyos grafinis ciklas „Kapri­čai" apie Ispanijos karo įvykius pasakoja geriau negu to meto metraščiai, Pieterio Bruegelio „Dorybės" ir „Nedorybės", Hieronimo Boscho fantasmagoriška „Linksmybių sodo" fiesta nelyginant veidrodis atspindi gyvenimo aktualijas, o 1506 m. atrasta Laokoono skulptūrinė grupė, vaizduojanti Vergilijaus „Enei­dos" sceną, yra ne mažiau sociali už Eduardo Wiiralto „Pranašą"... Vitališka jėga, slypinti socialiai aktualiame kūri­nyje, pratęsia tai, kas koduota jo struk­tūroje. Pasak Malraux,  Mailloliui nebū­tina sukurti karalių skulptūrų Šartro katedroje, o Malarmé tapti Shakespea­re'u, bet, anot jo, mirusiųjų slėnis su­jungė Shakespeare'ą su Beethovenu,  Michelangelo su Rembrandtu, nes jie buvo savo laikmečio liudytojai, o didieji laikmečio mitai - laisvė, demokratija, progresas - sutapo su didžiausia žmo­gaus viltimi, kurią jis pažino nuo kata­kombų laikų.[1]

Prof. Juozas Kėdainis jį gretino su Mi­chelangelo...  

Kauno paveikslų galerijoje eksponuo­ta Šulskio „Varinė karalystė“ - per 60 kūrinių iš skulptoriaus šeimos rinkinio - atskleidė gilesnį, visapusiškesnį jo kū­rybos vaizdą. Palyginti su ankstesnėmis ekspozicijomis, ši išsiskyrė žanrų ir tech­nikų įvairove. Daugelis gipsinių Šulskio darbų, parodos kuratoriaus Edmundo Saladžiaus, Žilvino Pabrinkio komandos ir Šančių liejikų pastangomis buvo išlieti iš bronzos. Matėme naujų raiškos pavi­dalų - tarsi aliuziją į nepaliaujamą kaitą.

Įprasta teigti, kad Šulskio kūryba dra­matiška, tačiau ji neturi euforiško drama­tizmo ir farsiško teatralumo bruožų. Ne kažin kuo ji siejasi ir su kitų to laikmečio skulptorių Teodoro Kazimiero Valaičio, Vlado Vildžiūno, Leono Striogos ir kitų kūriniais. Šulskiui artimesnės Mato Menčinsko nuostatos ar Ernsto Barlacho bandymai be baimės atskleisti vidines pasaulio gelmes, nedorybes, beproty­bes. Dailininkui imponavo ne Barlacho meninė išraiška, o noras vaizduoti gyve­nimą kaip pragarišką Rojų, o Rojų kaip Skaistyklą. Šulskio kurinių temos rutulio­jasi galingos įtampos verpetuose, kulmi­nacinėse pojūčių gelmėse, simbolikos, metaforų, mitologinių sugretinimų akiva­ruose. Ta dermė labai iškalbinga, tačiau ne literatūriška, joje nėra pozos, kančios imitacijos ir dirbtinumo. Tai ypač kon­centruoto mąstymo vaisiai. Šulskis vaizdavo pats save, kliaudamasis savo jausmais, kurdamas pasaulį, kupiną so­pulių, netikėtų vizijų, apvainikuotą vilties ir kelionės į didįjį tikslą. Tas tikslas buvo kūryba, labai asmeniška ir kartu globali, nuolat balansuojanti tarp introvertiškų pajautų ir akistatos su realybe. Sovietmečiu, sąstingio metais, sumanęs per­skaityti Aleksandrą Solženyciną, pakliu­vo saugumo akiratin. Ne kartą jo na­muose darytos kratos, ne kartą buvo kviestas „dialogams“...

Šulskio „Sūnaus paklydėlio sugrį­žimas“ su desperatiškai atloštu kūnu - ne rembrantiškoji atgaila, o nevilties šauksmas. Laužytos, ištęstos, defor­muotos masės byloja apie vidinių prieštaravimų draskomą asmenybę. „Sūnus" nenori grįžti namo, nes jaučiasi nenu­sikaltęs. Jis dar nesusitaikė su išoriniu pasauliu. nepadarė savo išvadų... Gro­teskiškame Šulskio triptike „Svajotojai“ frontalūs mefistofeliški personažai, siur­realistiškai hiperbolizuotomis galūnėmis, galvas slepiantys kanceliarijų uni­formose - totalitarinės epochos išsi­gimimo atspindys. Kulminacinis teminis ciklas „Varinė karalystė“ I-IX (1981-­1988) - Šulskio kūrybos viršūnė, epas apie skausmingą laisvės troškimą, nuo­latinės kovos vaizdiniai. Horeljefai, tarsi savotiška Dantės Antenora, byloja ir apie išdavikus, ir apie nuskriaustuosius. Kūnai susipina į brutalių jėgų it prieš­taravimų draskomą kamuolį. Šiuolaikinis homo sapiens panašiai kaip Laokoonas bando išsilaisvinti iš tironijos pančių, išsiveržti iš jų kaip iš pragariškų Boscho monstrų glėbio. Psichologinis dramatiz­mas šiose misterijose liejasi tarsi Pablo Picasso „Minotauromachijos" ar Geor­ge'o Rouault „Kristaus apraudojimo“ apoteozė.

Kas žino, gal būtent dėl Šulskio ne­standartinio mąstymo taip ir liko nesufor­muotas dekoratyvinis pano „Fauna“ Tado Ivanausko zoologijos muziejaus frizui? Monumentalios plokštės atsidūrė gerokai atokiau nuo centro, kelio užuo­lankoje priešais Zoologijos sodo vartus.
Nebuvo Kaune įgyvendintas ir dailininko skulptūrų parkelis. Šulskio kūryba atro­dė įtartina reglamentuotoje sovietines kultūros terpėje. Krikščionybės ir nūdienos tiesos, Friedricho Dürrenmatto ir Samuelio Becketto sielvartingas me­sianizmas, simboliai ir archetipai dailininko kūryboje susilieja į bendrą lydinį, įkūnydami socialinio gyvenimo įžvalgas.
Šulskio „Adomas ir Ieva'`, deformuotų proporcijų su išdidintomis portretiškomis galvomis, - tai akistata su nuogu gyvenimu, kupinu nuosmukių, sielvarto ir grimasų. Šios dvi figūros – greičiau ne biblijiniai personažai, o anomališki neūžaugos iš Diego Velazquezo paveikslų.

„Du karaliai“, „Šv. Antano gundymas“ pulsuoja iš vidaus, ekspresyviai juda, sukasi, pasiekdami mįslingo įtaigumo.

Aštuntuoju ir devintuoju dešimtme­čiais Šulskis atitolo nuo daugiafigūrių kompozicijų, perėjo prie kameriškų  skulptūrinių variacijų. Kaip tik tuo metu Budapešte vyko tarptautinės mažosios plastikos bienalės. Rygoje buvo sureng­ta Pabaltijo skulptūros ir mažosios plas­tikos kvadrienalė, 1979 m. Vilniuje ati­daryta I mažosios plastikos paroda. Sovietmečio skulptoriams tai buvo gali­mybė įtvirtinti individualias menines nuo­statas, Šulskiui - dar ir galimybė tęsti darbus tausojant titaniško, varginančio darbo išsekintas jėgas.

 

...žmogaus - paukšcio egzisten­cijos parafrazės ne tik atskleidžia mito­loginį pasaulio vaizdą, bet ir asocijuojasi su pavergtos tautos likimu.

 

Poetiška būtybė, įgavusi žmogaus­ - paukščio įvaizdį, alegorijų, simbolių ir metaforų pavidalais ne kartą klajojo ir Antano Gudaičio, Leono Striogos, Jū­rates Stauskaitės, Šarūno Šimulyno kūriniuose. Egzistencijos vertybių per­kainojimas, reinkarnacijos troškimas, individualybės personifikacija juntama Šulskio „Paukščiuose". Jo paukščia­žmogis (ar angelas, prisikėlusių sielų atpirkėjas) kartais primena pagonišką­sias mitines būtybes, ankstyvojo krikščionybės meno simbolius. Didžiosiose civilizacijose prie Eufrato ir Tigro, Nilo ir Indo, Senojoje Mezopotamijoje ar Egip­te mišrios būtybės tapdavo sakraliniais objektais. Jų apstu romantinių gotikinių bažnyčių portaluose, jas mėgo vaizduoti Salvadoras Dali, Pablo Picasso, Marcas Chagallas. Lietuvių skulptoriaus kūriniuose jos primena šventąjį egiptiečių paukštį Ibį su didžiuliu snapu ir ilgomis masyviomis kojomis. Traktate apie egiptiečių nusilenkimą Ibiui, Elianas rašė: „Paslėpęs galvą ir kaklą tarp plunksnų po krūtine, jis primena širdies siluetą. Jis turi dievo Toto išminties“[4]. Išmintingi ir Šulskio personažai, pasinėrę stojiškame savitaigos akte, tapsmo ir išnykimo ritualuose. Apimčių ir erdvės deriniai, dinamiški vaizdų sugretinimai kuria nuolatinę įtampą, konfliktą, paženklintą fatališkos paties dailininko egzistencijos. Raižyti skulptūrų paviršiai, grotesko elementai Šulskiui tėra tik priemonė dvasinei būse­nai spontaniškai išreikšti. Tai būdinga ir dailininko grafikai, kurią galima rodyti kaip savarankiškus, anaiptol ne pagal­binius, kurinius. Išgrynintos monotipijų erdvės, skulptūroms paralelūs vaizdi­niai, lakoniškas, tačiau didžiule aistra ir įtaigos jėga pulsuojantis spalvų ir linijų dialogas, žmogaus - paukšcio egzisten­cijos parafrazės ne tik atskleidžia mito­loginį pasaulio vaizdą, bet ir asocijuojasi su pavergtos tautos likimu.

 Grumtynės su pasauliu, lemties išbandymais ir su nepaklusnia medžiaga sudarė visą Rimanto Antano Šulskio esatį. Vaizdžiai tą išreiškė Edmundas Saladžius 1995 m. atsisveikindamas su draugu: „Vilniaus gatvė Kaune, akme­ninis rankos spustelėjimas, šiltas, tačiau jau beveik nematančių akių žvilgsnis. Studijoje arbatos puodelis, duona, plie­no peilis, kietos kaip geležis degtinės taurelė. Su meile. Neapykantos Riman­tas nepažino. Daugiau kaip keturiasde­šimt metų oriai žygiavo per dykumas, vejamas tai vieno, tai kito faraono, am­žinai tikėdamas, kad jo basos kojos visada geriau už ne savo odos batus...“.[5]

Rimantas Antanas Šulskis universa­liems vitališkiems siekiams suteikė indi­vidualią išraišką akistatoje su žmogiš­kosios lemties ir laikmečio išbandymais. Dar tik pradedame suvokti varinės kara­lystės kūrėjo intencijų ir intonacijų glo­balumą.

---

 

[1] A. Malraux. Įsivaizduojamas muziejus. Krantai. 1990 birželis, p. 24.

[2] S. Kuizinas. Tekstai iš vario. Kultūros barai. 1990, nr. 5, p. 35 – 38.

[3] A. Vyžintas. Prakalbinęs varį. Santara. 1992. Žiema, p. 79.

[4] I. Rak. Mify drevnego Egipta. Sankt Peterburg. 1993, p. 165.

[5] E. Saladžius. Atminimas. 7 meno dienos. 1995,  spalio 13.