Jasevičiūtė V. ... Jei mes išeisime, mus nutylės daiktai... // Kauno diena. 1996, rugsėjo 21, p. 22.

Eilėraščiu "Išėjusios šventės" iš dar spaustuv­ės dažais kvepiančios Kęstučio Navako knygos "Pargriautas barokas", prasidėjo Kauno "Lango" galeristų suorganizuotas vakaras Dailininkų sąjungos salytėje, skirtas skulptoriaus Rimanto Šulskio mirties metinių paminėjimui. Pernai rudenį atsisveikinome su Rimantu, kaip su "išeinančia švente", nes bendravimą su šiuo dvasingu žmogumi ženklino neišsemiama atgaiva, atsvara egzistencinės beprasmybės ir laikinumo nuotaikoms. Viskas, kas susiję su Rimanto Šulskio gyvenimu ir kūryba, turi prasmę, tęstinumą, amžinumo sąvoką. Tai liudija skulptoriaus kūrybinis palikimas, apie tai kalbėjo į vakarą susirinkę svečiai; jo kurso draugai Vladas Kančiauskas, Stasys Žirgulis, Aloyzas Jonušauskas ir jų kurso vadovas prof. Juozas Kėdainis.

S.Kuizinas viename rašinyje Rimanto Šulskio asmenybės apibūdinimui panaudojo autsaiderio sąvoką, vartodamas ją gerąja kokybinio išskirtinumo prasme. Aš siūlyčiau kitą, lietuviškesnį, labiau suprantamą - vienišiaus pavadinimą. Rimantui visada buvo svetima ir nepatraukli mūsų kasdienybės karuselė, toji tuštybės mugė, kurioje karalių, juokdarių, visažinančių išminčių, pseudopatriotų, genijų ir kitokių personažų kaukes retkarčiais dėvime mes visi. Rimantas, nežinia kokių pastangų dėka, sugebėjo išlikti savimi visą savo gyvenimą. Sąmoningai vengdamas atsitiktinių pažinčių, įžūlių, sau reklamos teieškančių asmenų, atkakliai bėgo į uždarą, vienišų apmąstymų pasaulį - varinę karalystę, kur jo laukė mitologinės ir biblinės būtybės, iš Rojaus nužengę Adomas ir Ieva, minotaurai, moterys, deivės, karo ir taikos paukščiai, grobuoniški vikšrai kolosai ir kitokie fantasmagoriniai herojai, plastiškai Įkūnyti kūriniuose, alegoriškai atspindintys amžinąsias tiesas, gėrio ir blogio peripetijas, nūdienio gyvenimo sampratą.
Pamenu, sutikau Rimantą Vilniaus gatvėje jau sunkiai sergantį. Užteko pažvelgti į šio žmogaus akis, pajausti šiltą ir tvirtą jo rankos paspaudimą ir iš karto suvokiau bet kokių žodžių banalybę, kažkur užstrigo norima ištarti paguoda. Iš visos jo esybės švietė jėga, jis nepriėmė jokio gailesčio, nes dvasiškai buvo stipresnis už mus visus. Rimantas pripažino tik sielų pokalbį, nedaugelį laimingųjų įsileisdamas į savo auros ratą. Dirbtuvėje jį aplankydavo draugai, jėgų ir supratimo jis sėmėsi iš savo šeimos, o paskutiniąsias gyvenimo šiame pasaulyje dienas praskaidrindavo artimas bendravimas su profesoriumi Juozu Kėdainių. Susitikdavo jie sekmadieniais, Neries ir Nemuno santakoje, prie jų pamėgto beržo. Mokytojas ir mokinys kalbėdavo apie juos jaudinančius dalykus, subtiliai apeidami mirties temą, nors jos dvelkimą jautė abu. Rimantas kartais ramiai apie tai užsimindavo. Jam rūpėjo artimųjų, dirbtuvės, kūrinių likimas.
Deramą Rimanto Šulskio kūrybos palikimo vertę ir pasaulinę šlovę galima tik numanyti, pripažįstant savo nepajėgumą nūdienos lietuviškos realybės kontekste, nes, anot S. Kuizino: "Rimantas Šulskis - tai graikiškas riešutmedis Lietuvos žemėje, kurio vaisiai keliskart didesni, svaresni už prekijų siūlomus, savo variniu spindesiu bylojantys apie vakar ir šiandien kaitos amžiną paslaptį".
1974 m. baigęs Vilniaus dailės institutą, Rimantas Šulskis grįžo į Kauną ir įžengė į Dantės "pragarą" - ėmėsi kurti savo "Varinę karalystę", devynių horeljefų ciklą, dvimetrinius, unikalios technologijos, analogų neturinčius kūrinius, ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Paskutinis ciklo horeljefas buvo baigtas 1988 metais. Ištrūkęs iš šios kančių, prievartos, aistrų ir vilties karalystės, skulptorius dar surado laiko užsakyminiam darbui. 1979-1980 m. jis sukūrė septynių dalių bareljefinį frizą "Fauna", skirtą specialiai Tado Ivanausko zoologijos muziejaus (arch. A. Keturka) fasadui Laisvės alėjoje. Kūrinys sėkmingai praėjo visas meno tarybas. Atliejus iš bronzos keturias kompozicijos dalis, darbai sustojo. R. Šulskis, nekartą tardytas saugumiečių, tai vertino kaip eilinį išpuolį, kėslą sužlugdyti jo gražų sumanymą, norą pažeminti, palaužti vidinę menininko laisvę. Keturios bronzinės stelos buvo "ištremtos" prie Zoologijos sodo, o tris gipsines priglobė Dubravos akademija. Šio originalaus, kūrybinio sumanymo visumos visuomenė neišvydo.
1989-1995 m. kūryba - skulptoriaus asmeninės kovos su liga metas, apsprendęs ir kūrinių mastelius bei raiškos būdus. Fiziškai nebeįstengdamas galynėtis su didžiulėmis vario plokštėmis, neišsekusią minties jėgą ir įtaigą atskleidė grafikos lakštuose, piešiniuose, trimatėje skulptūrinėje plastikoje. Parodoje, surengtoje skulptoriaus atminčiai, mus vėl pasitinka žmogus-paukštis, poetiškas paties Ri­manto Šulskio įvaizdis, paskutinysis dar įvardinti nespėtas kūrinys, įkūnijęs menininko sielos šauksmą - erškėčių paukščio giesmę...